Augintinio pėdučių priežiūra

 

 

 

 

Kad augintinis būtų sveikas, apžiūrėti jo pėdutes reikėtų kaskart grįžus iš lauko

1.Pėdučių sužeidimai – patys dažniausi

Šunų ir kačių pėdučių pagalvėlės padengtos tvirčiausia odos dalimi, jos amortizuoja sąnarius gyvūnui stovint, vaikštant ir bėgiojant. Dėl šios funkcijos pėdutės dažnai sužalojamos. Norint užtikrinti, kad jos būtų sveikos, reikėtų skirti tam laiko. Po kiekvieno pasivaikščiojimo lauke reikėtų letenas apžiūrėti – ar pėdutės ir pirštai švarūs, ar prie jų nėra prikibusių šiukšlių, taip pat reikėtų patikrinti ir tarpupirščius.

Dažniausiai pastebimi tokie pažeistų pėdučių simptomai: gyvūno šlubavimas ir vengimas statyti ant žemės sužeistą galūnę, kraujavimas, paraudusi, pūslėta pėdučių oda, tinimas, pakitusi pagalvėlių spalva (tai pastebėti gali būti sunkiau, jei pigmentas tamsus), intensyvus letenų laižymas ar kramtymas. Jei augintiniui pasireiškė kuris nors iš šių požymių, reikėtų išsiaiškinti jį sukėlusią priežastį. Atliekant apžiūrą, reikėtų būti itin atsargiems – net ir švelnaus charakterio šuo gali kąsti, jei jam skauda. Būtų saugiausia prieš apžiūrą gyvūnui uždėti antsnukį.

Labai dažnai į kliniką šeimininkai atvyksta dėl to, kad šuo įsipjovė į pėdos pagalvėlę pasivaikščiojimo metu, žaizda yra gili ir kraujavimas nesiliauja. Pėdutėse yra gausybė kraujagyslių, todėl net ir paviršinis įpjovimas gali sukelti gausų kraujavimą.

Gyvūnui susižeidus leteną pirmiausiai reikia kruopščiai apžiūrėti ar nėra įstrigusių svetimkūnių, pavyzdžiui, stiklo šukių, kitų aštrių detalių, smulkių akmenukų. Juos reikėtų atsargiai pašalinti pincetu. Lengviems įbrėžimams ir paviršiniams įpjovimams nuplauti puikiai tinka antibakterinis tirpalas (pvz., vandeniu atskiestas chlorheksidinas, druskos tirpalas, švelnus kalio permanganato tirpalas). Vandenilio peroksido tirpalas netinka – gyvūnų žaizdoms jis per intensyvus. Žaizdą nuplovus leteną reikėtų apvynioti tvarsčiu. Kad gyvūnas tvarsčio nepasiektų ir jis liktų ant letenos, greičiausiai bus reikalinga apsauginė apykaklė, kurią reikėtų uždėti bent porai dienų.

Gyvūnai prakaituoja per pėdutes, todėl po poros dienų tvarstis gali tapti drėgnas. Drėgmė slopina gijimą, todėl tvarstis turėtų būti perrišamas kas antrą ar trečią dieną. Reikėtų atskirti augintinį nuo dirgiklių, kurie skatina didelį jo aktyvumą – kuo mažiau jis judės, tuo greičiau žaizda gis. Priklausomai nuo žaizdos gylio, ji turėtų sumažėti per kelias dienas. Jei pašalinus tvarstį pėdutė vis tiek atrodo paraudusi ar patinusi – būtina veterinaro konsultacija.

Jei susižeidus kraujavimas nesustoja per 15 minučių ir yra intensyvus, į veterinarijos kliniką reikėtų vykti nedelsiant. Jei sužeidimai gilūs, gydytojas pažeistą vietą susiūs ir tinkamai sutvarstys. Po šių procedūrų savaitę ar ilgiau teks vengti ilgų pasivaikščiojimų ir riboti augintinio judėjimą, kad susiūti žaizdos kraštai greičiau gytų ir žaizda neatsivertų iš naujo.

2.Gyjančias žaizdas apsaugoti tinka ir vaikiškos kojinytės

Jei atšilus orams augintinis intensyviai laižo ir kramto savo pėdutes, verta pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju dėl galimos alergijos. Šunys gali būti jautrūs įvairiems augalams, jų žiedadulkėms, todėl norint sumažinti alergijos požymius, namų vaistinėlėje būtų paranku turėti veterinarinių antihistamininių preparatų (pvz., „Stangest Histamin Control“ tablečių). Taip pat orams šiltėjant aktualu žinoti, kad vaikštant karštu grindiniu ar smėliu augintinių pėdutės gali lengvai nudegti. Nudegus pagalvėlės parausta, patamsėja, gali atsiskirti viršutinis odos sluoksnis, o jam nusilupus likti raudona šlapiuojanti opa.

Nesunkiai nudegusias pėdutes reikėtų dešimčiai minučių panardinti į šaltą vandenį, o jei gyvūnas nesileidžia, ant nudegimų bent jau uždėti šlapią audeklą. Tuomet reikėtų pėdutes nuplauti antibakteriniu tirpalu, apkarpyti letenų plaukus, kad nedirgintų žaizdos. Žaizdą reikėtų nusausinti labai atsargiai, jos netrinant, nes nudegusios pagalvėlės yra labai skausmingos ir jautrios, tuomet leteną sutvarstyti. Jei augintinio  viršutinis pagalvėlės odos sluoksnis atsilupęs, negalima jo plėšti, šis sluoksnis atsiskirs pats arba atsiskyrusią odos dalį pašalins veterinaras. Gydymui dažniausia skiriami antibiotikai, nes nudegusios pėdutės gali greitai būti paveiktos bakterinio uždegimo, o tai labai komplikuoja gijimą. Augintinio judėjimas turėtų būti kuo mažesnis. Gijimas gali trukti iki keletos savaičių, kol ataugs viršutiniai odos sluoksniai. Vertėtų bent kuriam laikui uždėti apsauginę apykaklę, kad pažeistos vietos nebūtų laižomos. Galima ant letenų uždėti apsauginius batukus ar vaikiškas kojinytes, kad pažeista oda būtų kuo labiau apsaugota ir gyvūnui nebūtų taip skausminga vaikštant.

3.Per ilgi nagai trukdo augintiniui ir didina traumų riziką

Pėdutes dengia tvirtas ir grublėtas raginis sluoksnis. Toks jis yra tam, kad gyvūnui greitai bėgant, sukantis ar staigiai stabdant būtų geras sukibimas su paviršiumi. Jei pėdučių oda suskilinėja, tose vietose ima kauptis purvas ir dulkės, o tai gali sukelti antrinį bakterinį uždegimą, kuriam išgydyti gali prireikti rimto gydymo ir antibiotikų. Žiemos laikotarpiu pėdutės tampa jautrios ne tik dėl šalčio, bet ir dėl miestuose barstomų cheminių medžiagų, skirtų sniegui tirpdyti. Pagalvėles profilaktiškai galima tepti specialiais balzamais, pėdučių vašku, vazelinu – jie puikiai apsaugo šunų ir kačių letenėles nuo sniego, ledo, šalčio, purvo ar nelygių paviršių poveikio. Ilgaplaukių gyvūnų letenų kailis turi būti apkirptas tarpupirščių srityje, kad joje nesikauptų sniegas, purvas ir druskos. Grįžus po pasivaikščiojimo pėdutes reikėtų švariai nuplauti (tam tinka ir specialūs šampūnai, ir paprastas ūkiškas muilas) ir nusausinti. Žmonėms skirtos drėkinamosios odos priemonės netinka, nes gali sukelti alergines reakcijas arba padų odą suminkštinti per stipriai – tai keltų dar didesnę riziką ją sužeisti. Iš namuose esančių produktų puikiai tinka kokosų aliejus – jis ne tik sušvelnina pėdučių odą, bet ir pasižymi antibakterinėmis savybėmis, be to tai – natūralus ir nekenksmingas augintiniui produktas, net jei pateptas vietas norėtų pasilaižyti.

Viena dažniausių priežasčių dėl kurios kreipiasi šeimininkai – nulūžę augintinių nagai. Jei šuns nagai per ilgi, yra nemaža rizika, kad gyvūnui bėgiojant ar žaidžiant jie užklius ir nulūš, o tai gyvūnui sukelia labai daug skausmo. Lūžus nagui reikėtų pašalinti pažeistą nago dalį (kirpti aukščiau pažeidimo), sustabdyti kraujavimą ir pasirūpinti, kad pirmosiomis dienomis gyvūnas nelaižytų pažeistos vietos. Paprasčiausias būdas sustabdyti kraujavimą yra toje vietoje pridėti sausų kalio parmanganato kristalų. Per ilgi nagai kliudo taisyklingai statyti kojas ir didina traumų riziką.

Praktikoje tenka susidurti ir su peraugusiais gyvūnų nagais. Neseniai buvo atvejis, kai į kliniką buvo atvežta šlubuojanti katė. Kadangi gyvūnas – ilgaplaukis, šeimininkė kerpant augintinės nagus pamiršdavo priekinių letenų pridėtinių pirštų nagus, kurie slėpėsi po ilgu kailiu. Per ilgą laiką nekirpti nagai buvo užsirietę ir įaugę į piršto pagalvėlę, o tai gyvūnui kėlė didelį nepatogumą ir skausmą. Labai svarbu augintinių nagus reguliariai kirpti, nes jiems peraugus taip pat gali kilti antrinės infekcijos, kurios yra skausmingos ir gydomos antibiotikais, kad gijimo procesas netaptų komplikuotas.

Tarpupirštinės cistos – tai maži gumbeliai, guzeliai, atsirandantys šunims tarp pirštų. Paprastai jos būna raudonos spalvos, užpildytos krauju ar pūliais ir dažniausiai atsiranda tarp priekinių letenų pirštų. Atsiradus šioms cistoms, gyvūnas gali šlubuoti, intensyviai laižyti ir kramtyti tą vietą. Dažniausia tokių cistų priežastimi yra gilus bakterinis uždegimas. Kai kurios šunų veislės (pvz., Labradoro retriveriai, anglų buldogai, šarpėjai) yra labiau linkusios į šią patologiją. Pastebėjus tarpupirštines cistas reikalinga veterinarijos gydytojo konsultacija, po kurios bus parinktas tinkamiausias gydymas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.